Prisipažinsiu kaip jaučiuosi. Panašiai, kai gimdžiau savo mažiausią vaiką. Kai aplinka gūžčiojo pečiais ir klausė manęs „kam tau šito reikia?“ O aš nežinojau kam, nes ir neįmanoma buvo žinoti. Panašiai jaučiuosi dabar – lyg ne visai atsakingai pasielgusi, lyg per neapsižiūrėjimą, kaip senstanti lengvabūdė… Bet su aistra! Su tyru tikėjimu širdyje, kad turėjau taip pasielgti – gyvenimas pasiūlė, o aš priėmiau tai. Kaip dovaną.
Prisipažinsiu, ką dabar mąstau. Aš už neatsakingą kūrybą. Kūrybą, kai galima bandyti ir klysti. Mokytis iš klaidų ir vėl bandyti. Reikštis, lietis ir dalytis. Nes visko gali būti, kad tai skirta ne tik man. Vidinis kritikas, negailestingai mane dorojęs devynis mėnesius berašančią knygą, mintyse buvo prakeiktas šimtus kartų. Šimtus kartų aš tingėjau, šimtus kartų nieko nebenorėjau ir stipriai abejojau, ar apskrtai kažkam to reikia. Nes ir poreikį išgalvojau pati, nieko neapklausus, neapskaičiavus tikimybės ir nepasitikrinus.
Prisipažinsiu jums, ką atradau. Intuicijos galią. Taip, žinau, nemadinga klausytis intuicijos. O ji kuždėjo, kad mano istoriją nuneš banga, nuneš tiems, kam ji reikalinga.
Kaip paslėpta butelyje žinia, išmesta į plačią jūrą, tikiu, kad ir knyga visuomet atranda tą, kuriam ji skirta. Paleista į pasaulį ji turi didelį šansą gyventi ir augti. Lygiai kaip gimęs žmogus, vieną dieną jis būtinai sužinos, kad kažkam yra labai reikalingas, o dar kažkas – tiesiog nebegali be jo gyventi.
Priimkite mano knygą. Mano vandeninę mėlyną istoriją – galbūt keistą, truputį naivią, kartais liūdną arba juokingą.
Priimkite štai tokią – stichišką, lyg netikėtai užklupusią liūtį.
Nes moterys – jos vandeninės.
Foto: Laima Penek
Fotografijoje mes: Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė, aš ir Viktorija Urbonaitė
