Žinote, kaip jaučiasi voverytė, kai dešimt metų bėga rateliu ir ją paleidžia į laisvę? Ji bėgti nesustoja, bėga dar smarkiau ir greičiau, nuo didelio nerimo, kad nebėra kas veja. Taip bėga, kad tėškiasi į pušį ir drąskosi pavojingai aukštoje viršūnėje. Tuomet ji puola skambinti namiškiams ir klausia, ar viskas tvarkoje, nes jai atrodo, kad ta tyla visiškai nėra gera byla! Ji renka parke konkorėžius ir prisirenka visą kuprinę, nors nėra kam jų nunešti. Voveriukai miega toli namuose.
Žodžiu, čia aš apie save. Man taip buvo vakar, kai atsikrausčiau viena savaitei į Birštoną. Kūrybinės rašymo atostogos prasidėjo stresinėj būsenoj nuo streso nebuvimo. Oho, ką teko iškęsti, sunkiai įsivaizdavau, kad taip gali būti. Rodos, gali mirkti mineralų voniose, pakaušyje debesį pasidėjus ir apie nieką negalvoti, bet nemiga kankino labiau nei bet kada. Šiandien jau geriau. Ryte povandeninio masažo srovės išvarė iš kūno įtampą ir grįžau į kambarius palengvėjusia smegenine. Kai pusryčiams prie kavos gavau desertinio sūrio su spalvotos žele gabaliukais, supratau, kad Dievas tikrai apsigyveno čia šalia manęs Nemuno pakrantėje. Tokį sūrį namuose duodu vaikams ir pati nevalgau, nes mėgsta jie dar labiau nei aš.
Karališkas pedikiūras buvo toks prabangus, kad vien dėl jo ryžčiausi sugrįžti dar vienam išbandymui poilsiu. (Kam reikės, galėsiu duoti Indrės telefoną.) Dabar kaip tikra voverytė – visa bėganti, tik uodega graži papūsta.
Mano nužiūrėtas suoliukas prie tvenkinio taip ir liko vienišas, nes kažkaip nejauku ant jo prisėsti ir tiesiog sėdėti.
Vien tai mane ramina, kad dar turiu ką įsirašyti į darbinį kalendorių – kada vyniosiuos į purvus, kelintą masažuosiuos ir plūduriuosiu.
Dieve, kaip sunku būti besiilsinčia karaliene. Vila puiki, parkai nuostabūs, bet noriu namo. Atgal į savo ratuką.
