Ar žinote tą jausmą, kai autopilotu judėdamas absoliučiai pažįstamu keliu, kurį atsimeni tiek pat kiek save patį, staiga pakeli aukštyn galvą ir nebesupranti kur esi. Neatpažįstu artimos aplinkos, kai tik ji atsiduria foto albumuose. Selfinam, postinam ir rodome kitiems užfiksuotus peizažus ir panoramas, bet patys retai dairomės aplink save.
Todėl praėjusį savaitgalį, kai trūko kantrybė klausytis nuobodžiaujančių vaikų, susisodinau savo mielas pabaisas į juodąjį autobusiuką ir išvykome paieškoti gimtąjame mieste pirmojo tako. Tokio, kuriuo būtų smagu praskrieti paspirtukais (ačiū perkuvaikui.lt už visą ratuotą įrangą), o skriejant dairytis. Mūsų kelionė truko lygiai dvi valandas, bet pamatėme tiek, kiek per kelias savaites ne visuomet pavyksta pamatyti. Čia pristatau pirmosios kelionės įspūdžius. Trumpai drūtai, bet aukštai iškelta galva.
Maršrutas prasidėjo kūrybinių dirbtuvių beepart prieigose. Vaikams papasakojau, kad esu šios keistos vietos krikšto mama – kažkada pasiūliau vardą, kuriuo ir buvo pakrikštytas konteinerinis Pilaitės kultūros centras. Mus pasitiko Andrius su Jurgita ir šuo Meška. Kirčiuoti reikia mEška.
Apšilimui vaikai pasikarstė ant laipynių, ir iškeliavome prie norų krūmo, kuris pasislėpęs šalia miškelyje. Iš pirmo žvilgsnio krūmas – kaip krūmas, bet žmonės sako, kad užrišus ant jo kaspinėlį, visi gražiausi norai pildosi. Mes rišome iškart po du, nes norų turime sočiai ir visi jie svarbūs.
Pasirodo, už kelių šimtų metrų nuo šio krūmo stovi senas gražus medinis malūnas. Nežinia ar jis dabar dar ką mala, bet vis dar labai gražus. Vaikai vos nesusikūlė, laipiodami ant krūvos akmens riedulių, todėl pakviečiau juos ramiai apžiūrėti šalia išeksponuotos kuliamosios.
Leidomės žemyn nuostabaus grožio parku ir negalėjau patikėti, kad štai tokia sutvarkyta vandenų ir takelių oazė yra Vilniuje – mieste, kuriame gyvename visą gyvenimą. Čia net gulbę susitikome! Meškai ši pažintis neatrodė romantiška, tačiau batono riekes jie draugiškai pasidalino…
Mūsų ekskursiją Pilaitės takais užbaigė lobio paieška. Vaikai rado gerai paslėptą stalo žaidimą “Pabaisos, marš į spintą!”. Pradžioje “labai vaikišku” radiniu mano išmintingieji nesidžiaugė, bet kai grįžus namo pradėjo lauke smarkiai lyti, vaikai žaidimą dar kartą atrado: “mama, jis vaikiškas, bet visai linksmas”.
