Atsipeikėk! Jis nebe mažylis. Tegu pats kraunasi knygas ir čiuožia į mokyklą. Ne naujais super riedučiais, o su praėjusio sezono kuprine ant pečių. Ar prisimeni kaip tu, su namų raktu ant kaklo, pilnomis kišenėmis kaštonų važinėjaisi į mokyklą troleibusu? Tau buvo aštuoneri ir tu buvai didelė. Ką, sakai, jis gali pasiklysti? Orientacijos varžybose tavo vaikas laimėtų olimpinį auksą, nes jis pirmas namuose susigaudo kur padėtas televizoriaus pultelis ir koks tavo išmąniojo pin kodas. Neeik iš proto.
Prašau, susiplanuokite rugsėjį romantinį išėjimą dviese į garsųjį spektaklį, vietoje sadomozachistinio žaidimo namų svetainėje “atnešk savo namų darbus”… Jei svajojai virš lovos pasikabinti įrėmintą 12 klasių baigimo atestatą, klydai. Mokyklą galima baigti tik vieną kartą.
Ir maldauju, nekeik rugsėjo pirmosios. Ji vistiek ateis – lyg besišypsanti anyta pilnais krepšiais obuolių. Geriau pasidarykite sau šventę su blynų tortu ir rausvų kardelių puokšte ant palangės.
Manai, menka šventė? Pati puikiausia. Nes tavo vaikas jau nebe mažylis. Mokysis jis, o švęsi tu.
Nustok krūpčioti ir prakaituoti, kartotis daugybos lentelę ir mazgoti burnoje senas Anzelmo eiles. Nenaršyk elektroniniame dienyne penkis kartus per dieną. Pasidarei klaikiai nuobodi. Geriau supurtyk garbanas, pablizgink lūpas ir brūkštelk skruostus įsimylėjimo skaistalais. Pradžioje tu moteris ir tik paskui mama. Beja, nepamiršk nusipirkti naują rankinę. Tau jos prireiks, nes ant pečių nebenešiosi mokyklinės kuprinės – su ja atrodydavai juokingai. Žinai, praėjusių metų stalčių likučius, būk gera, atiduok mokyklos labdarai. Nupūsk dulkes nuo palangių ir įsileisk gaivų vėją. Tegu jis mokosi pats. Tegu dūsauja, trina ar perrašo. Net jei išgaudys visas kiemo varnas – tegu tą daro pats. Leisk jam būti, leisk augti, leisk pačiam daryti savąsias klaidas.
Leisk pasitikti jam savo rugsėjį su girgždančia balta apykakle, pažadais savo dienoraščiui ir kaštonais kišenėse. Tai jo nauji mokslo metai. O tau – išsvajoto spektaklio bilietai naujojoje rankinėje.
