Labai geri mūsų vaikai, bet aš dievinu tą laiką, kai jie sumigę. Kokia palaima, kai jie visi susirenka savo meškas, kates, išspardytas šlepetes ir keliauja į Miknaičius. Su vyriausia dukra išsiurbiam tuomet namus ir einam išsidūkti. Kas ką norim, tą ir veikiam – likę dideli. Gera gera gera. Man iš to gerumo net susiglaudžia mentys, išsilygina kakta, smilkiniuose atsiveria spengianti tuštuma, o žandikaulis atsipalaiduoja, lyg pasiruoščiau susiurbti per šiaudelį visą gyvenimo saldumą. Toks jausmas, kad dar po kelių minučių įžengs į meduolių rūke skendinčią svetainę besišypsanti stiuardesė ir praneš, kad esame pakeliui į rojų!
Kvėpavimas. Aš jį girdžiu. Lygus, vienodas ir gilus. Taip reikia kvėpuoti, kai kalbi viešai ir nori sužavėi publiką. Bet taip kvėpuoti aš galiu tik tuomet, kai jau sumigę visi vaikai.
Užsidegiau keturias advento žvakes ant židinio, liepsnos net nekruta! Tai dėl mano lygaus kvėpavimo, nes mūsų namų židinys priklauso man.
Jau kelis šimtus tūkstančių metų tėvystę gelbėja kūdikių ir vaikų miegas – praktiškiausia Dievo dovana mums, siekiantiems gyvenimo pilnatvės. Kol miega vaikai, aš matuojuos savo svajonių šilkus, lakuojuos nagus, o mano vyras vėl pasijunta svarbus…
O kai tyliai tyliai po poros valandų įeinu į miegamąjį kambarį, kur pučia sapnelius vaikai, aš vėl pradedu galvoti, kad labiausiai dievinu tą laiką, kai jie siaučia. Vos susilaikau nepakutenus.