Kartais taip norisi kažko saldaus, kad, rodos, cukriniam velniui sielą parduočiau ir dar stiklinę vandens paduočiau. Šiandien seilę bevarvindama į “Miško žvėrių” Linos sluoksniuotą obuolių pyragą, sugalvojau, kad iškepsiu kažką savo mažųjų keksiukų formelėse. Kai mažais kąsniais, tai ne taip baisu gundytis. Obuolių nebeturėjau, bet turėjau daug morkų.
Mano bulvinė tarka jau buvo apsinešusi dulkėmis ir, prarijusi pirmą morką, net suspiegė iš džiaugsmo. Ja sutarkavau septynias lietuviško dydžio morkas (septynias ne dėl to, kad sergu septynetų manija – o tiesiog netyčia). Trijų kiaušinių trynius susukau su trimis šaukštais cukraus. Pakepinau du puodelius avižinių dribsnių aliejuje – taip, kad būtų apsemti. Žiupsnis druskos. Ir sudėjau truputį suskrudusius į morkas. Supyliau tris plaktus baltymus, kepimo miltelius… ir viskas! Jokių miltų, jokių minkymų, maigymų ar mirkymų. Kepiau 200 laipsnių konvencinėje orkaitėje beveik keturiasdešimt minučių. Dešimt minučių prieš kepimo pabaigą ant viršaus kiekvieno keksiuko papyliau natūralaus jogurto, kurį iš anksto susiplakiau su cukraus pudra ir citrinos sultimis.
Tokie geri gavosi – viduje šlapi, griūnantys, išorėje skaniai apskrudę, su jogurto plutele ant kepurės. Ištaršėm dvidešim du keksiukus per valandą.
– O gal galėtum, – sako jis, gerdamas arbatą, – ir tą atnešti, ant kurio kažkas netyčia atsisėdo…
