Man atrodo, kad cinizmas mūsų visuomenėje pasiekė apogėjų. Tapo madinga neigti, tiesiog būtina niekuom netikėti, ironizuoti skausmą, įtarti klastą ir visur kur sėti nepagarbą žmogiškąjam jautrumui. Nebesuprantu, kodėl taip madinga viską kategoriškai vertinti, stigmatizuoti, skirstyti ir smerkti. Šventaisiais pas mus tampama per naktį, o per kitą naktį tas pats šventasis gali būti negailestingai nulinčiuotas. Maniau, gal dėl to, kad žmonės nebeturi laiko? Tiesiog bėga per gyvenimą ir taip lengviau būti – ignoruoti sielvartą, dorą, tikėjimą, meilę. Tik skirstyti. Neigti. Spekuliuoti ar pirkti.
Bet ne – komentavimo, nuomonės reiškimo industrija tiesiog klesti, todėl darau prielaidą, kad laiko tam turime.
Gal kaltas nusivylimas?
Iš kur tas ciniko sarkazmas?
Galbūt jis kyla iš klaikios disharmonijos? Kai giliai paslėptas išprievartautas sentimentalumas apsišarvuoja kraštutinio pragmatiko kauke ir rodo visiems fakus…
Man atrodo, kad cinizmas – tiesiog savęs, kaip unikalią vertę turinčio žmogaus neigimo forma.
