Jie yra nepakeičiamieji.
Būkite atidūs, jie gyvena tarp mūsų. Išmokite juos atpažinti.
Dažniausiai jie niekuo nesiskiria nuo likusiųjų mirtingųjų. Būna moterys, tiek pat būna vyrai. Motinos, tėvai, sūnai, vyrai, marčios ir anytos. Kolegos, bendražygiai, vaikystės draugai, meilužiai, mokytojai…
Iš pirmo žvilgsnio – visiškai paprasti. Jie miega, valgo, dirba, kartais nuobodžiauja. Tarnautojai, verslininkai ar prisiekę žemdirbiai, nutrūkę keliautojai, nepailstantys filosofai, vairuotojai, žvejai ir net paprasti tinginiai – jokio skirtumo, jų yra visur. Masėje žmonių jie ištirpsta ir tampa nepastebimi, tačiau vos užtenka jums susitikti, jie kažką nuveikia tokio: prakalbina, apstulbina, atlieka, išklauso, suriša, paruošia, prajuokina – kažką tokio, be ko jūs sunkiai įsivaizduotumėte savo gyvenimą. Net jei tas nuveikimas yra labai menkutis, o gal pernelyg įprastas, kasdienis, iš pirmo žvilgsnio nesvarbus, neapsigaukite – nes, galbūt, tai yra kaip tik, be ko jūs gyventi negalite. Jei galite, pasvarstykite labai nuoširdžiai – ar norėtumėte, kad dabar staiga vietoje to atsirastų kažkas kitas, kuris garsiai pasibaladotų į jūsų gyvenimo duris?
Taigi, yra gera formulė, pagal kurią galima pasitikrinti, ar tas jūsų žmogus yra “pakeičiamasis”, o gal “nepakeičiamasis”? Atsakykite sau į tris klausimus: ar įsivaizduoju, ar galiu, ar noriu keisti?
Ne ne ne – trys “ne” iškart atsako į klausimą – nepakeičiamasis! Du “ne” – irgi panašu, kad jis nepakeičiamas.
Keista, bet dažniausiai tie nepakeičiamieji mus pačius gali paskatinti keistis. Tik jie vieninteliai tą gali.
Net kai mes juos bandome pakeisti, niekas negali jų pakartoti.
Sako, nepakeičiamų pilni kapai, bet tai netiesa. Jei visus iškart pakeistume, pasaulis tokiam chaose prarastų prasmę.
Nepakeičiamieji yra kuklūs, dažniausiai jie patys to nežino, kad yra nepakeičiami.
Todėl būkite atidūs. Išmokite juos atpažinti. Išmokite juos pripažinti.
