Kelis mėnesius įdėmiai stebiu kas vyksta mūsų mažojoje kompanijoje. Yra toks Nojus, Tadas, Unė ir Dalia. Pirmiesiems dvyniams metai, antrąjai porelei dvigubai daugiau – du. Turiu įdomių pastebėjimų apie lyderystę ir skubu pasidalinti.
Man atrodo, kad žmonės gimsta su lyderystės genu. Priešingu atveju niekaip negalėčiau suprasti, kaip Unė, kuri sveria mažiau nei dručkiai metinukai ir yra smulkesnė nei jos dvynė sesuo, galėtų žinoti ar suprasti, jog ji yra vyriausia šioje kompanijoje? Ji gimė anksčiau už seserį tik septyniom minutėm ir niekas jai to kolkas nesakė. Už mažuosius dvynukus šios tetos vyresnės tik devyniais mėnesiais. Taip, mes mažąsias sesutes pavadiname juokais “tetom”, bet šis žodis joms kolkas nereiškia jokio statuso. Jos kalba dviejų žodžių sakiniais ir giminystės ryšiai joms dar nėra įdomūs, jei tai ne mama, tėtė, močiutė ar sesuo. Bet kad jūs matytumėt, kaip ji – mažoji Unė – imasi kiekviename žingsnyje iniciatyvos. Ji visur pirma arba pirmesnė – jei ne pro duris, tai bent prie žaislų dėžės. Ji visiems mažiesiems viską padalina, nurodo, paaiškina, pakelia, sudėlioja, suriša, užsega… Ji drausmina, ji netgi saugo nuo pavojų. Kaip toks mažas vaikas gali bandyti prisiimti atsakomybes? Ji neleidžia berniukams lipti ant palangių, neleidžia kraustyti stalčių, neleidžia lipti laiptais. Ji šluosto jiems nosį!
Stebėdama juos padariau išvadą, kad žmonės gimsta su lyderystės genu, tačiau tas genas aktyvuojasi tam tikroje situacijoje. Kai teta Unė lieka su vyresniaisiais broliais ir sesėm, ji staiga tampa mažyte Unyte. Kai su dvyne – ji konkuruoja su ja dėl tėvų rankų ir kelių. Kai tik pajunta savo pranašumą tarp mažųjų, ji vėl iškelia galvą ir jautriai vadovauja gaujai. Dviejų metų Unė.
Šiaip mąstau, kad vaikams sveika pakliūti į aplinką, kurioje pabunda lyderis. Kai apsupame, lyg vakuume, visapuse globa ir rūpesčiu, mūsų mažyliai labai ilgai lieka pupuliukais. Su šlepetėm, nušluostyta nosim, bet be aktyvuoto lyderystės geno.
