“Mama, ar žinai, kad tu irgi esi dar vaikas?” – išgirdau šiandien, kai ruošiau pusryčius ir liepiau vaikams susirasti šliures. Pažvelgiau į veidrodį, manydama, kad stebuklus daro mano nauja naudojama kosmetika.
– Na, nepanašu. Man atrodo, aš mama.
– Tu mama, bet tu vaikas. Na kaip nesupranti – būsi vaiku visą gyvenimą. Beveik visą, kol bus gyva tavo mama.
Na kaip aš nesupratau! Žinia, kad aš ne tik siuntėjas, bet ir gavėjas. Pasodino mane ant puodo devynmetis minutėlėi. Rolės klausimas, pasirodo, atviras visą gyvenimą, visiškai nesvarbu kiek vaikų pagimdei ir ko pasiekei. Kaip tik pastarąsias dienas analizavau tokias keistas situacijas, kai mama man, lipant laiptais, tūkstantąjį kartą primena apie slidžias pakopas. Arba kartoja mantrą apie tai, kad vaikams reikia kasdien šiltos sriubos, lyg maitinčiau juos tik traškučiais. Įdomiausia, kad aš tais pačiais tekstais tuos pačius kibirus žinučių perduodu ir savo vyriausiai dukrai. Žodžių čiurlenimais ir nuobodžiais paburbėjimais. Kartais išpilu tai, dėl ko pati švelniai pasipiktinu. Visus tuos “būk atidi vairuodama”, “nesikūprink”, “nepalik trupinių kriauklėje”, “maitinkis vienu metu” (lyg pati tą daryčiau) arba “aprišk vaikui kaklą”… Rūpesčio lietus ir šildo, ir ramina, kartais erzina. Bet tai neįtikėtina – galimybė būti suaugusiu, bet būti kažkam vaiku tuo pat metu! Tai dovana. Maža to, tai arterinė mamystės kraujotaka, tokia būtina ir beveik neišvengiama. Tai kondensuota praeities kartų žinia, kuri susitvenkia į debesėlį ir kažkada pradeda kapsėti iš mano pačios burnos… Esu tikra, kad ir mano mamai panašiai mama kalbėjo, ir jos mama mano mamos mamai… Ir visos mes mamos, kurios kažkam esame ar buvome vaikai, esame info burbesėliai. Efektyviausi visatos media kanalai! Todėl, jaučiu, kad reikia labiau galvoti, ką kalbi ir ką šiaip kasdien burbi savo vaikams.
