Ir kodėl vėluoju kaip tik tuomet, kai pati sau pažadu nevėluoti. Ta valanda iki laikrodžio dūžio taip greitai pradeda tekėti, kad nebegaliu susigaudyti – ar tai mano smegenys vėluoja šlūbčioti iš paskos, ar kūnas pasidaro nerangus, kad tyčia nespėčiau. Sėdėjau taksi automobilyje su pilve kapsinčiomis sekundėmis. Mano ištemptą kaklą per galinio matymo veidrodėlį pastebėjo vairuotojas ir pradėjo mane blaškyti:
– Siaubas, ko čia tiek daug mašinų? Kas čia? Šventė Lietuvos maštabu?
– Litexpo knygų mugė, – neklausinėk manęs, geriau greičiau važiuok.
– Knygų mugė? Tai čia tokie knygų melomanai susirinkę?
– … Taip. Knygų melomanai.
Jis, vingiuodamas tarp mašinų, pasakojo apie vaikystėje perskaitytas knygas. Apie Čechovo “Šeštąją palatą”.
– O kas jums patinka?
– O man patinka, kai skaitau ir niekas nelipa ant kelių, nedrąsko lapų. Kai neskamba telefonas. Leidžia ramiai be pertraukos skaityti, vienu giliu įkvėpimu. Pavyzdžiui, lėktuve taip galima skaityti.
Jis pamanė, kad namuose laikau katiną. Gerai, kad nepaprašė telefono numerio. Atsisveikinant pasiteisino, kad važiavome tik dešimt minučių, o kamščiuose stovėjome visas dvidešimt. Už šį išmanų pastebėjimą palikau jam arbatos ir pamaniau, kad visą gyvenimą stovime užutekiuose ilgiau, nei judame į priekį. Bet tas žinojimas, kad viskas vėl išbanguos į tolį, padeda ištverti nuobodulį stotelėse. Ir knygos – jos didina vertę kiekvienos mūsų sekundės, praleistos nepajudant iš vietos.
