Parke ant suoliuko, greta fontano, pavėsyje, vaikiškam vakaro triukšme. Saldžiabalsė graži moteris:
– Ateik, kačiuk, aš tau praplėšiu.
Valgo šeima ledus, maitina batono trupiniais riebias Vilnelės antis ir barstosi meile vienas kitam.
– Mažiuk, nedaryk taip…
Daryk taip, daryk kitaip, duok aš pati… Panašūs pamokymai juosė paūgėjusį vaiką lyg įtvarai sužeistą šuniuką. Atsiprašau, – kačiuką… Taip jis buvo pavadintas dar kelis kartus ir aplaižytas.
Pasidarė kažkaip nejauku. Nežinau kodėl, bet visuomet keistai jaučiuosi, kai mano akivaizdoje demonstruojamas klampus meilumas vaikui. Ne mažyliui, o vaikui. Pasimuisčiau ir nuėjau prie sūpynių su savo govada. Kol suposi vaikai, galvojau apie savo meilės išraiškas, tas slaptas apsikabinimų ceremonijas prieš miegą, pirštų lietų nugarai ir kuklius prisipažinimus. Dar vis neatsakau sau į klausimą, kodėl aš tokia mama. Esu labai nekukli savo pasirinkimais ir iššūkiais, tačiau moku tik tyliai mylėti.
Be didelių sprogimų mūsų meilė. Mano guolyje vaikai dažniausiai užmiega. Dar neseniai vadinau saulelėmis visas dukras, kol šios nesusidraugavo su kaimynų Saule. Mergaitė vis krūpčiodavo nuo mano “saulelių” atėjusi į svečius, tai sumažinau. Ir su kačiukais pas mus tradicijų nėra… Ir mano vaikai yra didesni truputį nei žymos durų staktoje.
– Ar tu galvoji, ką darai?! Kas tu, kūdikis? Pažiūrėk, ką padarei! Maniau, kad tu proto daugiau turi! Tau dešimt metų!
Ta pati moteris, tik jau nebe tokia graži, mojavo sudaužytu telefonu savo kačiukui prieš nosį ir springo graudžia savigaila.
Tuomet pagalvojau, kad vienas svarbiausių dalykų pasaulio tėvų gyvenime yra laiku susiorientuoti, ar vis dar augini kačiuką, ar katiną, ar visą tigrą. Nes taip ir yra – dažniausiai vaikai tobulai atliepia mūsų lūkesčius.
Tai kačiukas jis ar tigras? – ČIA
