Vasara. Vestuvių ir išleistuvių metas. Pirmųjų artimiausiu metu nebeplanuoju, o štai išleistuvėmis pas mus šeimoje beveik kiekvienais metais pakvimpa. Tenka išleisti iš lopšelio, vėliau iš darželio, gimnazijos ar progimnazijos, tikiuosi išleisti vyriausius po poros metų iš aukštųjų. Kuo daugiau vaikų, tuo daugiau progų jį kažkur iš kažkur išlydėti.
Šiais metais “išleidžiame” keturis – du iš lopšelio, vieną iš darželio, kitą iš priešmokyklinės grupės į mokyklą. Tad kipišas kyla jau nuo balandžio: kas, kam, kur, ką ir už kiek. Neramu stebėti, kaip kartais tėvai verčiasi per galvą tas šventes organizuodami. Suprantu, galbūt čia tik man taip atrodo, nes išleistuvių gyvenime esu patyrusi nemažai ir dar daugiau jų gresia… Tačiau kokio velnio taip nepasitikėti savo vaikais? Vis tėvams atrodo, kad be jų įsikišimo negali praeiti jokios šventės. Visi tie meduoliai, kaspinai, puokštės, animatoriai, šakočiai, albumai ir dovanos nejučia virsta lenktynėmis “kas labiau myli”, “kam labiau rūpi”. Žodžiu, man regis, tėvų kruopščiai sudėliota šventinė programa yra ne kas kita, kaip atžalų programavimas “viską gauti” iš tėvų rankų.
Primityvu ir senamadiška lyginti “o kaip mūsų laikais”, bet leisiu sau šį kartą. Mes šventes ruošdavome patys, jei reikdavo, tėvus kviesdavome kaip svečius. Gimtadieniui turėjau tėvo sukaltą medinę lėlių teatro sceną, siūdavau rankinius personažus ir kurdavau spektaklių scenarijus. Nuo dešimties ir primityvų tortą pati sau susiplakdavau, tačiau labiau prisimenu nuotaikas, o ne šventinių valgių skonį. Darželyje repetuodavome koncertus – tai ir būdavo mūsų didžiausios šventės. Juk virsmas vyresniu vyksta galvoje, o ne torto lėkštėje.
Vėliau mokslo metų pabaigoje klasės žygius organizuodavome be tėvų pagalbos ir jau tikrai neprašydavau mamos sutepti sumuštinių. Kai pritrūkdavom kišenpinigių, puikiai žinojome kelią iki supirktuvės, kur galima būdavo priduoti visus senelio išgertus kefyro butelius. Man atrodo, aš tik todėl, kad ne viską gyvenime gaudavau, dabar moku pati kurti miego istorijas apie rožines žirafas, trumpinti vaikui kelnes, o kai reikia, ir sriubą iš kirvio išvirti.
Mums nereikėtų brangių mokyklų ir daugybės būrelių, jei suvoktume, kad ugdymo procesas apima visą mūsų gyvenimą ir bendravimą. Jei tik labiau pasitikėtume savimi ir savo vaikais, neabejoju, kad jiems tai būtų tik į naudą. Mes mažais metinių švenčių žingsneliais išleidžiame juos į brandą… O kokia gali būti branda, jei mama niekaip negali nuo krūties savo “kūdikio” atplėšti?..
Todėl geriausias sprendimas, man rodos, būtų išleisti bent porai savaičių tokias mamas į užtarnautas atostogas.
P.S.: Ei, tik be vaikų!
