Toks yra mano savaitgalis. Vien sukuosi aplink savo ašį tūkstančius kartų. Kartais ima atrodyti, kad namuose tvarka betvarke virsta teisiog akimirksniu, nepriklausomai ar aš esu, ar manęs nėra. Beviltiškai smagus šurmulys pirmadienio belaukiant…
Nuo praėjusio vakaro nuodėmingai panirau į tylą, paėmusi į rankas dar šiltą knygų muge kvepiančią Akvilinos Cicėnaitės “Tylos istoriją”. Tai mano bandymas gelbėti sielą nuo galingo rutinos siurblio. Užsidariau duris miegamąjame ir patikėjau namų griuvėsiuose siautėjančius vaikus saugoti sutuoktiniui.
Šimto metų trukmės jautri dramatiška istorija, papuošta rankų mezginiais, išdeginta meilės, nuplikyta karų ir beviltiško skausmo.
Taip vaizdingai, tiesiog tapybiškai Sniegų kaimo kelyje susipina keturių moterų, keturių kartų likimai, meilė, laukimas ir laikmečio peizažai. Toks gyvas kančios, aistros ir vilties portretas, įrėmintas į trapų stiklą, pakabintas priešais, žvelgiantis nespalvotomis akimis. Istorijos puslapiai sutiksėjo į vieną sidabrinio laikroduko taktą. Greitai, bet giliai panardino. Du kartus žliumbiau, du kartus juokiausi. Tekstai taip stipriai prikalė mane prie knygos kietais viršeliais, kaip tik tikri kūriniai gali. Čia kiekvienas žodis turi prasmę. Kiekviena pauzė leidžia atrasti esmę ir pasimatuoti ją sau, lyg mėlyną mėlyną Elžbietos suknelę su sagutėmis. Godžiai sekiau kaip istorijos puslapiais vingiuoja keturios giminės moterys ir jų likimai, susipynę pažadais, nuojautomis ir paslaptimi.
Po tiek laiko prabangiai skaičiau visą dieną, apsupta neįprastos mano namams tylos… Lyg būčiau ne aš.
“Dar ilgai stovėjo vidury kambario sutrikusi: rožiniai naktiniai su ilgomis plonytėmis perpetėlėmis atidengė blyškų, raukšlėtą kūną, kuris ten atrodė atsidūręs per klaidą.” (Citata iš knygos “Tylos istorija”, Akvilina Cicėnaitė)
