Kai priešais stovi koldūnų kupina lėkštė, kartais atrodo, kad čia ir bus pabaiga kažko, kas net neprasidėjo. Karšti, bjauriai prakiurę ir didesni už šaukštelio duobę.
„O dar kokia aš pavargus, žinok!“
Mama, – kalba man ji, – aš tikrai nevalgysiu. Negaliu, nebenoriu ir išvis. Labai nemėgstu.
Aš sakau, – būk žmogus, suvalgyk bent tris. Už sesę, mamą ir mirusį katiną Bergą.
Pabandyk, gal visai nieko.
Po trijų vnt, pasirodo, kad galima dar per kelis pasistūmėti į priekį. Nes prisiminėm brolius, mielą bronzinę rūpužę, močiutę ir tėtį.
Apetitas atsiranda bevalgant.
Gerai, – sakau, – dar vieną ir gali anuos palikti.
Šaunuolė apspangus sėdi prie ištuštintos lėkštės. Bet čia gi ne jos nuopelnas, o mano. Reikia parodyti pradžią ir padėti suprasti, kad čia tik menkas laiko ir sudėties klausimas. Nes viens prie vieno yra jau du. Prie jų dar vienas ir jau visi trys… Ir t.t.
