Skaitmeniniai laikai verčia viską kruopščiai skaičiuoti: baitus, megabaitus, laiką, sudegintas kalorijas ir kasdien nubėgtus žingsnius… Skaitmena praplečia erdvę, bet smaugia mano dieną ir krauna į smegenis kaltes, kad ne viską pasaulyje spėju.
Ir tuomet bėgu lekiu, kad suspėti kuo daugiau. Noriu aprėpti, sudalyvauti, pamatyti, nukeliauti, išragauti, susikrauti, viską būtinai suskaičiuoti ir užfiksuoti.
Taip skubėdami gyvename, taip bandome pagauti sėkmę, karjerą, važiuojantį traukinį ir laimingai besišypsančią rytdieną.
Aš tokia palaiminta, kad turiu daug vaikų ir visi jie nori būti apkabinti ir priglausti. Neįtikėtina, bet tik vaikai mane ryte pakelia, tuo pačiu tik jie mane sustabdo! Vakar sėdėjau apsikabinusi visas dukras minutę, dvi, tris… Kol nustojau skaičiuoti laiką. Ir tuo metu supratau, kad vienintelį dalyką pasaulyje reikia gaudyti priešingai nei visus likusius pasaulio reikalus – ESMĘ. Norint pasivyti ir pagauti esmę reikia nutilti, lėtai iškvėpti ir sustoti. Tuomet didingoji esmė apsiveja meiliai kaklą, užsupa ir nuramina. Esmė atveria prasmę. Prasmė atveria esmę.
O visa kita – skaitmeninis kintantis niekas.
