Įkliuvau šiandien. Iš pat ryto nulėkiau į banką dėl operacijos, kurią galima buvo atlikti tik ten. Tiesiai priešais nosį “užlūžo sistema”. Jau po penkių minučių banko klientų aptarnavimo skyriaus darbuotoja gužtelėjo pečiais “neužkrauna”. Dar po pusvalandžio pasidarė aišku, kad mano kliento talonėlis “nr. 601” nebeturėjo jokios galios. Staiga laikas sustojo. Nelaimingiausi pasaulyje pensininkai pasruvo atgal namo, keli papykę verslininkai naršė telefonuose, o aš dairiausi ir nežinojau ko griebtis.
– Ponia, išgerkite kavos. Programa neužsikrauna. Baltas ekranas. Lūžo sistema.
Trys valandos sustojusioj gyvenimo karuselėj. Piktinausi, keikiausi, paskui nurimau, o dar vėliau juokiausi. Nei pirmyn, nei atgal. Būtinai šiandien turiu viską atlikti. Jei išeisiu ir grįšiu vėliau – bus apgultis.
Visgi dėkinga esu komerciniam voveriukų bankui, kad teleportavo mane į niekam-nieko šalį. Bent kelias valandas pagyvenau nekomerciniais įkainiais. Šiaip lekiu ir minutes skaičiuoju, nes gerai žinau kiek daug galiu nuveikti per tą vieną minutę. Jei tas tris valandas būčiau konsultavus klientą, gautųsi padori sąskaita. Jei būčiau ruošus sekmadienio pietus – penki patiekalai garuotų. O dabar sėdi ir sėdi sau. Nerealus patyrimas. Susiprastini iki normalaus kantriai eilėje laukiančio žmogaus ir lieki su savo mintimis.
Kai smilkiniuose dar spengė bitės nuo pagreičio, šalia banko darbuotoja praliūliavo garbanomis ir grakščiais labutinais. Va jeigu aš taip galėčiau, dvi dienas per mėnesį vietoj savo mamadienių nulaužčiau savo “sistemą”. Vaikščiočiau su aukštakulniais, niekur neskubėčiau, nes su jais vistiek nemoku greitai vaikščioti. Jokiu būdu savo mamadienio negriaučiau vaikų rankomis. Daryčiau ką noriu pati viena. O jei nežinočiau ką daryti, tuomet kartočiau sau: “ponia, išgerkite kavos. Jūsų programa neužsikrauna. Lūžo sistema.” Metodika išbandyta. Veikia!
